XVI a. Šventosios uostas buvo žymimas žemėlapiuose, XVI–XVIII a. Šventąją lankė anglų, olandų ir švedų laivai, kurie iš čia išveždavo javus, kailius, medų, o atveždavo geležies, manufaktūros dirbinių, druskos, vyno, silkių, ginklų. Anglų pirkliai gavo privilegiją įrengti uostą, į kurį galėtų įplaukti dideli prekybiniai laivai.
1589 m. Abiejų Tautų Respublikos seimo nutarimu Šventosios uostas išplėstas. Užsienio laivai šį uostą ypač intensyviai lankė Vladislovo Vazos (1632–1648) ir Jono Kazimiero (1648–1668) valdymo laikotarpiu, kai 1655 m. Karolis X Gustavas buvo užėmęs ne tik Lietuvos pajūrį, bet ir visą Vakarų Lietuvą. Tuo metu Šventosios uostas pasidarė rimtu Klaipėdos ir Karaliaučiaus uostų konkurentu.
Vladislovas Vaza 1639 m. vasario 16 d., paveiktas Klaipėdos pirklių, per Brandenburgo markgrafą kurfiurstą Georgą Vilhelmą išleido įsakymą, nukreiptą prieš tuos, kurie iš Lietuvos pajūrio siunčia prekes per Dancigą, o ne per Klaipėdą, tuo būdu nutraukdami pajamas karaliaus iždui (karalius gaudavo 2 proc. prekių vertės muito) ir Klaipėdos miestui, kuris dėl karo buvo labai nuskurdęs, ir atkreipė Žemaičių seniūnų dėmesį, kad vykstanti intensyvi prekyba per Šventąją. 1639 m. žemaičiai sudegino anglų prekybos kontorą Šventosios uoste, taip pat laivus, trobesius ir dirbtuves.